EmKaip iš sėklos medžiai
CŠaknimis galingom
DKojomis į Žemę
EmAugame gilyn.
Šakomis į Saulę,
Mintimis į dangų,
Kad kamienai kūnai
Suktųsi ugnim.
Kad tekėtų meilė
Per mumis į Žemę,
O nuo jos spindėtų
Iki pat žvaigždžių.
Kad nupūstų vėjai,
Kas erdvėj plevena
Ir sukurta buvo
Protu be širdžių.
|
Šviesoje iš Saulės,
Ugnyje iš Žemės,
Kad krūtinės degtų
Triguba liepsna.
Kad išvystų tėčiai,
Kokios gražios mamos,
Kad gyvent pradėtų
Kaip viena šeima.
Ir tada iš sėklos,
Kibirkšties Kūrėjo,
Meilės apkabintos
Ir svajų dviejų
Gims vaikai nuostabūs –
Šio pasaulio gėlės,
Protėvių brandintos
Žemišku keliu.
|
